Vaizdo rezultatas pagal užklausą „dauginčio lakštingala“

Rimantas Daugintis
1944-1990

„Visada noriu, kad mano skulptūrose šnarėtų gimtinės laukų vėjas“…

,, Kiekvienas paukštis gieda apie savo medį. Man nėra brangesnio ir gražesnio krašto už mano tėviškę, už mūsų darbščius ir dorus žmones, tarp kurių gyvenu ir dirbu…
Ir prabėgus daugeliui metų, grįžtant j vaikystės vietas, atrodo, kad mane pasitinka pakelės gluosniai, vėl maloniai šypsosi pažįstami žmonių veidai, kurių vargai ir džiaugsmai man taip gerai žinomi ir artimi. Kai rudenį pirkios pakvimpa prinokusiais obuoliais, medumi, kai pritariant svirpliui ar žiogui tylų vakarą kalbiesi su žmogumi apie gyvenimą, supranti, kad gyvenimas – pats nuostabiausias dalykas, o žmogus – gražiausia poezija. Nėra logikos, pateisinančios, kad ką nors būtų galima nepadaryti.“
„Nors esu gerai susipažinęs su mūsų liaudies meno palikimu, tiesiogiai savo darbuose daugiausia naudoju mūsų liaudies pasaulėjau-tos, simbolikos elementus, palyginimus, metaforas. Artimiausia tema: žmogus su savo vargeliais ir džiaugsmais įvairiose situacijose – su medžiais gyvuliais, paukščiais.Specialiai individualaus braižo neieškojau. Jis atsirado savaime, stebint žmones, gamtą. Mėgstu viską, kas gyvybinga, kas teikia gyvenimą. Visada noriu, kad mano skulptūrose šnarėtų gimtinės laukų vėjas.Svajoju sukurti paminklą žmogui, parodantį begalinį gyvenimo džiaugsmą, gėrio pergalę.Nepakenčiu anemiškų, bejausmių kūrinių arba tuščių, nors ir efektingų formų.“
Rimantas Daugintis

Rimantas Daugintis gimė 1944 metais gegužės 21 dieną Baubliuose. 1971-aisiais baigė Dailės institutą. Nuo 1968 iki 1977 m. dėstė Vilniaus dailės mokykloje. Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1971 metų. Per du dešimtmečius skulptorius sukūrė daugiau kaip pusšimtį skulptūrų. Jo darbai sukurti iš medžio, terakotos, bronzos. Jį domino sudėtingos metalo apdirbimo technologijos, menininkas puikiai išmanė galvanoplastikos procesą bei menines dangų savybes. Todėl savo mintis jis išreiškė ne tik forma, bet ir spalva. Reikšmingiausia kūrybos dalis – smulkioji skulptūra. Yra sukūręs medalių, memorialinių lentų, interjero kompozicijų. Iš monumentalių dekoratyvinių skulptūrų – „Naktigonė“, „Versmė“, „Lakštingala“, „Barnabas išeina į jūrą“.

Deja.. 1990 metų gegužyje Lietuvą apskriejo žinia: skulptorius Rimantas daugintis susidegino.
Lietuvos dailininkų sąjungos nekrologe rašoma:
,, išlydėdami skulptorių Rimantą Dauginti į Vengrijoje vykstantį simpoziumą balandžio pabaigoje, nė nenujautėme, kad atsisveikiname su juo visam laikui. Nenuspėjami likimo ir žmogiškosios sielos vingiai. Jie R. Daugintį atvedė prie tragiškosios 1990-jų gegužės 9-opios, kai gyvąja ugnimi prie TSRS-Vengrijos sienos su-liepsnojo dar vienas mūsų tautos sūnus. Gegužės 19 dieną jis ligoninėje mirė.“

Praėjus metams po to, kai skulptorius pasitraukė iš gyvenimo, Daivos Daugintienės bei skulptoriaus bendraminčių ir kūrybos gerbėjų pastangomis buvo surengta R. Rauginčio kūrybos paroda, išleistas parodos katalogas.
Jame Gražina Martinaitienė rašo:
,, Paties pasirinktas Rimanto Dauginčio išėjimas, kurį tegalima suvokti tiktai kaip protestą, desperatišką iššūkį visų mūsų gyvenimus traiškančiai jėgai, nutraukė, užbaigė šitaip gražiai subrendusią jo kūrybą. Šiandieną didžioji dauguma Rimanto skulptūrų stojasi priešais jo tragiškos žūties metinių parodoje, kad parodytų, kokios būta ypatingos asmenybės Lietuvos meniniame gyvenime. Neturėtume drovėtis gerų žodžių bent jau mirusiems kūrėjams, jei nedrįstame ar negebame jų ištarti gyviesiems. (…) Tai juk išties buvo ypatingas žmogus – ne vien savo dažnai nestandartiškais poelgiais, bet ir visa laikysena, kai tiesiog vietos negalėjo būti prisitaikėliškumui, melui, negeram galvojimui apie artimą, juo labiau skriaudos jam darymą. („.)
Čia pat pažymima: ,, Profesionaliai valdęs įvairias skulptūros medžiagas ir technikas, R. Daugintis su žemaitišku nuoseklumu ir kantrybe dirbo pasirinktą darbą, (…) Iš visų skulptūros sričių R. Dauginčiui artimesnė buvo dekoratyvinė plastika. Dauguma kūrinių byloja, kad dailininkas nestokojo sveiko kaimiško jumoro ir žaismės. (…) Gyvenimas teikė savus džiaugsmus, rūpesčius, tačiau viename paskutiniųjų darbų Gulago madona“ (1990) jau skambėjo ir tragiška gaida. R. Dauginčio atmintį išsaugos jo kūriniai ir darbai, netikėtai mus sukrėtęs jo tragiškas pasirinkimas“.

Jo ištakos, ypatingumo šaknys turbūt glūdi Rimantą supusioje ir auginusioje aplinkoje. Pirmaeilę reikšmę turėjo specifinė Žemaitijos gamta, žmonių gyvenimo būdas ir elgsena, daug kuo besiskiriantys nuo kitų Lietuvos regionų (derėtų prisiminti žemaitišką folklorą, netgi iš šio krašto kilusių profesionalių dailininkų bei literatų kūrybą). Rimantas yra išsitaręs, kad remiasi savo krašto žmonių mąstysena bei logika, kuriems ypač būdinga specifinė tikrovės vaizdų transformacija ir grotesko, hiperbolės, paradokso pomėgis. Tai sudaro Rimanto kūrinių stilistikos pagrindą, svarbiausią jų išskirtinumo mūsų skulptūroje rodiklį, pridūrus dar jo paties gebėtą su-teikti savo plastiniams vaizdams didelį emocinį krūvį ir plačią prasmių skalę.“