Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) buvo profesionalus muzikas, labiausiai išgarsėjęs dailės darbais, siekęs kelių menų harmonijos. Novatoriška Čiurlionio kūryba suteikė stiprų impulsą simbolistams ir neoromantikams, jo autoritetu gindamas modernistinę estetiką rėmėsi Balys Sruoga. Literatūros istorijai svarbūs lenkiškai rašyti Čiurlionio laiškai, ypač skirti žmonai Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei (1886-1958) – rašytojai, neoromantinės krypties lietuvių literatūroje pradininkei. Juose greta emocionalių poetinių impresijų gausu dailininko ir kompozitoriaus kūrybos motyvų variacijų, komentarų, daug medžiagos to meto kultūros istorijai. Pasak Vytauto Landsbergio, šiuos laiškus galima laikyti grožiniais kūriniais: „vaizduotės polėkis [juose virsta] poetizuota pasaka, moters garbinimas – įkvėptu himnu ar ode […]. Rašęs vienam artimam žmogui, M. K. Čiurlionis prabyla ir darosi artimas daugeliui“.
Mikalojus Konstantinas buvo vyriausias iš devynių Druskininkų bažnyčios vargonininko vaikų. Būsimasis kompozitorius gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje, 1889 m. atsidūrė Plungėje, kur muzikavo kultūros mecenato, kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro orkestre. Čia gimė pirmieji muzikiniai kūrinėliai. 1894–1899 m., kunigaikščio finansiškai remiamas, jaunasis muzikas studijavo Varšuvos, o 1901–1902 m. stažavosi Leipcigo konservatorijoje. Leipcige itin daug dėmesio skyrė žymiausių XIX a. kompozitorių studijoms. Tais metais galutinai susiformavo jo muzikinis skonis, prabudo kūrybinės galios: 1900–1901 m. Čiurlionis sukūrė simfoninę poemą Miške, kurioje susiliejo tėvynės nostalgija ir romantinės muzikos (Richardo Štrauso, Hektoro Berliozo) melodinės struktūros. Studijuojant Leipcige įvyko lūžis Čiurlionio kaip kompozitoriaus pasaulėvokoje: susipažinęs su tuo metu populiarėjančia atonaliąja muzika, jis pasuko modernesnių išraiškos formų link: baigęs studijas, pradėjo kurti simfoninę poemą Jūra, aranžavo lietuvių liaudies dainas. Iš viso priskaičiuojama 350–400 muzikinių Čiurlionio kūrinių – daugiausiai skirtų fortepijonui, taip pat svarbūs simfoniniai opusai, vokaliniai kūriniai.
Profesionaliai domėtis daile Čiurlionis pradėjo gana vėlai: nuo 1902 m. Varšuvoje mokėsi tapybos, bet buvo nusivylęs akademinio tapybos kurso programa. Būdamas artimas simbolizmui, jis liko savitas, buvo linkęs į vaizdines abstrakcijas, filosofinius apibendrinimus. Greta tradicinių tapybos žanrų Čiurlionis išrado naujų – jis siekė vaizdų kalba perteikti sonatos, preliudo, fugos kompozicines struktūras. Čiurlionis gerai išmanė savojo laiko filosofinį kontekstą, buvo susipažinęs su Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche), Arturo Šopenhauero (Arthur Schopenhauer) idėjomis. Mirties, išnykimo, gyvenimo trapumo motyvai persmelkia visą Čiurlionio kūrybą.
Grįžęs į Vilnių, Čiurlionis su kartėliu rašė: „Santykiai su broliais lietuviais labai sunkūs. […] Kiekvienas, nors ir kvailas, dedasi daug išmanąs, o į pažangius žmones, kurie tikrai ką nors galėtų padaryti, žiūrima su įtarimu ir nepalankiai“. Tautiniam sąjūdžiui, suaktyvėjusiam po 1905 m. sukilimo, menininkas atidavė daug jėgų: 1907 m. rūpinosi pirmosios lietuvių dailės parodos Vilniaus Vileišių rūmuose rengimu, pateikė jai ir vėliau vykusioms parodoms nemažai paveikslų, prisidėjo prie Lietuvių dailės draugijos steigimo, 1908 m. vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui.
Čiurlionio menas beveik nepriklauso nuo istorinio konteksto. Bibliniai, krikščioniški motyvai jo paveiksluose pinasi su panteistiniu pasaulėvaizdžiu. Esama kūrinių, kuriuose pasitelkiant tautodailės motyvus ar Vyčio simboliką menine kalba primenama tautinės savivokos reikšmė („Miestas. Preliudas“), gaivinama archajiškus tautos pasąmonės lygmenis siekianti mitologinė tradicija (paveikslai „Žemaičių kapinės“, Žemaičių koplytstulpiai“, „Perkūnas“, „Aukuras“).
1909 m. Čiurlionis išvyko į Peterburgą puoselėdamas ambicingus planus, tačiau greitai susidūrė su realybe. Kultūrinėje Rusijos sostinėje reikėjo ne tik būti pastebėtam, bet ir nuolat būti dėmesio centre. Lietuvoje kūrusio, o tuo metu Peterburge gyvenusio Mstislavo Dobužinskio draugiškų pastangų dėka talentingam lietuviui atsivėrė įtakingo dailininko Aleksandro Benua salono durys; pamažu garsėjančio kompozitoriaus kūryba skambėjo prestižinėse koncertų salėse. Vis dėlto Čiurlioniui sunkiai sekėsi tinkamai paskirstyti kūrybinę energiją skirtingoms kūrybos sritims – kolegos dailininkai priekaištavo, kad jis per daug laiko eikvojąs muzikai, kad tapyboje pernelyg tiesmukiškai mėginąs perkelti muzikinės kompozicijos principus. Dailininkas šiuo laikotarpiu sukūrė daug reikšmingiausių darbų, 1909 m. eksponuotų Trečiojoje lietuvių dailės parodoje – „Žalčio“, „Jūros“ ir „Žvaigždžių“ sonatas, „Karalių pasaką“, monumentalų šedevrą „Rex“.
Paskutinieji intensyvios kūrybos metai tiesiog išsunkė menininką. 1909 m. pabaigoje Čiurlioniui vėl išvykus į Peterburgą, jį ištiko nervinis priepuolis, turėjęs katastrofiškų padarinių jautriai psichikai. Čiurlionis atsidūrė Pustelniko Raudonojo dvaro sanatorijoje Lenkijoje, kuri garsėjo pažangiu ir humanišku psichinių ligonių gydymu. Savijautai pradėjus taisytis, Čiurlionis vieno pasivaikščiojimo metu peršalo, susirgo plaučių uždegimu ir 1911 m. balandžio 10 d. mirė. Jis palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse. Daugiausiai menininko atminimą saugančių ženklų tebėra Kaune, kur jo vardu pavadintame muziejuje sutelkta didžiausia kūrybinio palikimo dalis, ir Druskininkuose, kur dailininko memorialiniame muziejuje atkurta Čiurlionio vaikystės namų aplinka, stovi Vlado Vildžiūno 1975 m. pastatytas paminklas. Genialaus menininko paveikslai ir muzika įkvėpė poetus Salomėją Nėrį, Eduardą Mieželaitį, Juditą Vaičiūnaitę, Sigitą Gedą, Henriką Radauską, Alfonsą Nyka-Niliūną, Kazį Bradūną sukurti čiurlioniškos tematikos eilėraščius.

šaltiniai.info